BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš noriu tavęs…

Ar tu žinai kaip aš tavęs noriu? Taip, lygiai taip pat kaip
ir tada, kuomet mes gulėjome pievoje ant nerangiai pakloto miegmaišio. Žvaigdės
švietė, tarytum tolimų krantų švyturiai. Kažkur tolumoje aidėjo audros
atgarsiai, o vėjelis šiureno pievoje augančią sodrią žolę. Tu gulėjai šalia ir
aš pamenu kaip mes gėrėme balta vyną. Nežinau, ar ji buvo toks skanus dėl
tavęs…?! Tu kalbėjai. Kalbėjai apie tai, kad gera būti kartu, jausti tą
šilumą. Stengiausi tavęs klausyti, bet žodžiai slydo, slydo. Vynas ir tavo
artumas kaitino mane. Stebėjau tavo lūpų judesius ir mačiau kaip tos pačios
lūpos mane bučiuoja. Aš iesiog norėjau to. Rankų gestikuliavimas. Jaučiau jas
ant savo kūno. Man nerūpėjo niekas. Aš norėjau tavęs. Tu tai pajutai? Manyčiau.
Tikriausiai  mane išdavė žvilgsnis. Jis
valgė tave. Ar tai buvo nekalta? Nemanau. Spėju, kad tu galvojai apie tą patį.
Pažvelgęs į išblyškusį mėnulį užlipai ant manęs ir bučiavai kaklą. Lėtai. Atodūsiai skverbėsi į mane. Tuo pačiu metu jutau
ir šalti, krečiantį visą kūną, ir šilumą deginančią iš vidau. Apsivijau tave
rankomis ir įsisiurbiau į lūpas. Kodėl nepadariau to anksčiau? Jos dieviškai
saldžios. Norėčiau su tavimi daryti tai, ka pavasaris daro su vyšniomis…
Šiltos rankų glamonės. Tas pojūtis, jausmas – kuomet nori nuplėšti viską nuo
savęs ir priglusti, visa nuogybe prie tavo degančio kūno. Turėk mane! Nešk! Mylėk! Kodėl mano mintys tokios nuodėmingos?
Juk tu negali būti mano? Bent jau visam gyvenimui… Aš noriu tavęs dabar. Atsiduosiu.
Traukiu velniop tavo palaidinę. Gana kęsti negailestingą meilės troškulį.
Atgaivink mane. Noriu gauti viską, ką turi. Noriu dovanoti tai ko manyje
nestinga. Gaivališka aistra – užvaldyk mus. Savo nuoga krūtine jaučiu tavo lūpų
prisilietimus. Kodėl neįmanoma sustabdyti šios akimirkos? Mano kelnaitės
skrieja į tamsą. Aš sugebėsiu nepalūžti. Tai būtų nedovanotina tavo glėbyje. Aš
tavęs neatstumsiu. Troškimas ir aistra didesni nei baimė. Rankomis liečiu tavo
meilės inagį. Pulsuojanti jėga. Virpesys. Noriu. Staigus judesys ir begalinis
malonumas. Įsitempę tavo sėdmenų ramenys. Gana. Numirkime šitame sąstingyje.
Kaip gera. Pilnatvė. Lik manyje. Iš dangaus ima kristi lengvi lietaus lašai.
Laikas sustuja, nes lengvas dulksna pavirsta lietumis. Ar aplinka egzistuoja?
Ne! Dabar esi tik tu ir aš. Delnais stipriai spaudi mano sėdmenis, dantimis
kandi krūtinę. Giliais judesiais palaikai mano vidinę gyvybę. Garsiomis
aimanomis neleidžiu užmigti žvaigždėms. Nagais įsikimbu į tavo tvirtą nugarą.
Jaučiuosi tarsi liūtė arenoje besikaudama su gladiatoriumi. Man gera jausti
tavo jėgą. Jausti tave – manyje. Žūti tavo glėbyje. Galutinė kova. Aš ar tu?
Audringos kulminacijos finale, su karštais atodūsiais, prakaito lašais,
deginančiais pojūčiais, liekame - Mes. Du - viename. Gladiatorius dar ilgai
lieka virš savo aukos, kuri neišleidžia savo ilčių iš jo strangraus kūno. Kūno
skirto kankinti ją ligi pakutinio atodūsio.

Ach… kaip aš vis dar noriu tavęs…

Rodyk draugams

Believe

Šaltas vėjo gūsis pažadino mane iš to sąstingio, kurį jutau tavo glėbyje. Naujas kvėpavimas išjudino supančiotus sąnarius. Aš atgimiau nauja jėga ir priversiu tave gailėtis.., kad pasisavinai ir įkalinai mane - savyje…

Rodyk draugams

Pasitrauk, išeik, palik, nieko nesakyk… Nereikia, tu tik dar labiau viską sujauksi. Neraikia to pradėti iš naujo, tai nepadės, o ir nesužavės kaip pirmajį kartą. Tiesiog išnyk….

Rodyk draugams

Ilgai išliekantis jausmas

Jaučiuosi kaip arbatžolė: išprievartauta iki paskutinio malonumo lašo ir išmesta kartu su kitomis…

Rodyk draugams

Atmink!

Neleisk savo partneriui į svajones įpinti tavęs, jeigu neplanuoji su juo sutikti skaistaus rytojaus…

Rodyk draugams

Ačiū

O trumpalaike svajonių plaštake, tu ir vėl aplankei mano kuklų emocijų sodą, palikdama čia liūdesio ir nusivylimo žiedadulkių. Ačiū, šiuo metu man to trūko labiausiai…

Rodyk draugams

Ačiū tau

Tu lengva ranka man davei tai, ko niekas nemokėjo duoti. Išmokei kvėpuoti gaivesniu oru, jausti svaigesnę laisvę, pamatyti skaidresnį dangų, džiaugtis saulės spinduliais, o visa tai dovanoti kitiems tapo taip paprasta… Įpūtei įkvėpimą, kuris mane veda ten, kur jau seniai turėjau nukeliauti. Ačiū tau…

Rodyk draugams

Jis ir ji

Jie sėdėjo
vienas greta kito. Kalvos viršūnėje kaip per pirmą jų pasimatymą. Šnekučiavosi
iš pažiūros visai nereikšmingomis temomis, tačiau buvo galima pajausti ore
besikaupiančią įtampą ir nerimą. Žinojimas, kad tai kitoks susitikimas nei
visada, neapleido. Reikia pašnekėti. Rimtai…

-  Ar, tu, pastebėjai, kad pastarąsias dienas mes
nebesusitinkame? – Nedrąsiai paklausė vaikinas.

-  Taip.

-  Gal žinai kodėl?

-  Nes tu man nebeparašai. – Mergina apie tai kalbėjo
šaltai ir atmestinai. Atsakymus buvo apgalvojuisi jau seniai, bet žinojo, kad
budrumo nevalia prarasti.

-  Daugiau neberašysiu. – Tvirtai ir kategoriškai.

-  Gerai, nerašyk [lyg
tai kažką keistų
].

Trumpa tyla. Vaikinas nervingai pešioja aplink jį želiančią
žolę. Randa šalimais augančią žemuogę. Nuskina. Pavarto rankose.

-  Pauostyk kaip kvepia žemuogėmis mano rankos.

-  Tikrai, kaip miela. – Mergina jam padovanoja šiltą
šypseną. Jis to vertas.

-  Mums nieko nesigaus. – Giliai atsidusęs jis vėl ėmė
tęsti jau pradėtą temą. – Tu nori rimtų santykių, aš jų pasiūlyti negaliu.
Noriu jausti laisvę. Ilgai apie tai galvojau. Nenoriu tavęs skaudinti.
Atvažiavau tau tai pasakyti į akis, kitaip manau būtų buvę nesąžininga tavo
atžvilgiu. Tu esi kitokia…Su tavimi negalima elgtis kitaip.

Ji jautė viso to baigtį. Jie buvo per daug skirtingi. Per
daug… Gal taip ir geriau. Jai patiko jog jis atviras ir vyriškas. Šilti
jausmai, tam berniokui, užliejo merginos vidų. Valiūkiška šypsena vėl papuošė
josios veidą.

-  Pasakyk ką nors. Šnekėk! – Nerimavo vaikinas.

-  Tu apsisprendei. Mano žodžiai jau nieko nepakeis. Aš
žinojau jau seniai, kad nieko nebus. Tiks gaila, kad viskas taip greitai. –
Mergina jautė kaip lengvai paleidžia jį. Tarsi kopų smilteles pajūryje
byrančias pro mažyčius tarpelius tarp pirštų. Tebūnie…

-  Nenoriu tavęs skaudinti. Tu to neverta.

      Vėl tyla, neramūs atodūsiai. Vaikinas atsistojo ir ištiesė
ranką kviesdamas kartu. Ji nusišypsojo skaisčiau nei saulė tos dienos rytmetį.
Atsistojo greta ir paėmė už rankos. Jų veidai buvo arti vienas kito ir jie šypsojosi
tarsi idiotai vidury baltos dienos… [Kodėl
tarsi?
] Buvo gera būti šalia jo, kad ir tokiomis aplinkybėmis. Mergina
švelniai jį apkumsčiavo. Jis sugriebė ją už nugaros ir prisiglaudė prie plačios
ir tvirtos krūtinės. Mergina atlošė galvą ant jo peties ir plačiai atmerkė akis
dangui. Vaikinas bučiavo kaklą, ausis, o ji šnabždėjo koks jis nuostabus.
Švelniai apsukęs, vaikinas apkabino merginą per liemenį ir tvirtai suspaudė, ji
apsivijo rankomis jojo kaklą. Vaikinas bučiavo ją taip švelniai ir aistringai
kaip tik jis vienas moka.

- Kaip gera tave bučiuoti… – Protarpiais šnabždėdavo
jis.

       Ach… Kaip nuostabu. Vėjas taršė jos plaukus, lyg norėdamas
atimti iš šilto glėbio, kuris laikė tvirtai ir nesiruošė       atiduoti, bent šią
akimirką.

      Dvi susivijusios figurėlės kalvos viršūnėje, kurias atrodo
galėjo pamatyti visas pasaulis, atrodė taip gražiai… Ar mergina tikėjosi
tokio išsiskyrimo? O vaikinas? Nemanau… Kuomet jis lydėjo namo, ji šypsojosi.
Jai dar niekada nebuvo taip gera ir ramu širdyje išsiskyrimo akimirką…

Rodyk draugams

Thinking about you

      Tai buvo gražus birželio vakaras. Tu vedei mane takeliu per
pušynėlį. Mes nekalbėjome, nors pasakyti buvo ką. Karts nuo karto
apsikeisdavome susigėdusiomis šypsenomis, paglostydavome vienas kitą žvilgsniu.
Tuo pat metu, be tavęs ir manęs, šalimais galima buvo justi dar kažką… Gal
tai buvo simpatija? Gal nesusipratimas? O gal… Nea… Mes per daug skirtingi,
visomis prasmėmis, tačiau tai nekeitė esminio fakto… Aš tavęs norėjau…
Norėjau čia, dabar ir visada… Ir kuomet mes prisėdome ant samanų kilimo, aš
tavęs norėjau, kuomet tu nutraukei tylą savo sodriu vyrišku balsu, aš norėjau
tavęs… Kad sumažintum įtampą, kuri tvyrojo tarp mūsų jau nuo pat susitiko
pradžios, uždėjai ranką ant mano kaklo ir ėmei švelniai masažuoti. Užsimerkiau.
Mmmm… Dievinu tai. Ėmiau skęsti. Skendau tavo tvirtame ir šiltame vyriškame
delne. Spustelėjimai, tarsi širdies tvinksniai ritosi per mano kūną ir kuteno
pilvą. Aš tirpau… Garsai aplink mane ėmė lietis, tavo balsas tapo šiltu vėjo
plazdenimu, kuris glostė mano pačias jautriausias vietas. Tą akimirką aš
priklausiau tik tau, o tu tapai vieninteliu mano tikslu…

      Kūną pažadino nauja jėga, kurią Froidas pavadintų elementaria
libido energija ir kuri yra mūsų pamatas. Giliai įkvėpusi iš savo krūtinės
išleidau trūksmingą, aistros pritvinkusį, atodūsį, tylią dejonę. Dabar visu
kūnu troškau tavo prisilietimo, meilės.

(Senas vilke, … visgi sugebėjai mane suvilioti…)

- Noriu būti tavo…- Aš
privalėjau tai ištarti.

      Prisitraukei mane arčiau savęs. Visa esybe gėriau tavo kūno
kvapą. Man ėmė svaigti galva. Pirštais pasinėriau į tavo jau kiek
žilstelėjusius plaukus. Atsargiai nuvilkai mano megztuką ir šiltomis rankomis
pradėjai glamones. Lėti judesiai vis labiau ir labiau audrino mane. Jaučiau tavo
sulėtėjusį kvėpavimą, jis buvo čia pat. Praverta burna, drėgnos lūpos, kurios
prašyte prašė pabučiuojamos… Aksominis bučinys, po kurio sekė dar vienas ir
dar… Bučiuok mane, glamonėk…! Tik nepaleisk…

      Rankos vis stipriau ir stipriau liečia mane, šildo nuogą
kūną. Taip gera jaustis trapiai tavo glėbyje. Rūbai?! Net nepastebėjau kaip jie
ištirpo nuo mūsų… Mūsų, kuriuos užvaldė žvėriškas instinktas, taip nekaltai,
tarsi degtuko galvutė įsiliepsnojęs tarp dviejų keleivių gyvenimo magistralėje.
Tu nugara rėmeisi į šimtametę pušį, aš visa savo nuogybe skendau tavo glėby. Ar
galėjai pagalvoti, kad bus taip gera?! Aš tvirtai apglėbusi laikiau tavo
pečius, bučiavau juos. Šnabždėjau tau į ausį koks tu nuostabus. O tu mane visą
valgei glamonėmis; nugarą, pečius, sėdmenis, bučiavai kaklą, krūtis, lūpas. Ta
žvėriška aistra! …Samanų kilimas buvo mūsų meilės guolis, paukščių giesmės –
nuostabi muzika. O tu mylėjai mane vis greičiau ir greičiau, vis stipriau ir
gaivališkiau… Paprastas seksas  tapo
tarsi audringas ir jausmingas tango šokis. Aš dejavau tavo vardą į miško ošimą.
Tai buvo nuostabu… Kvėpuoti vienu ritmu, jausti bendrą širdies plakimą,
drėgnos odos prisilietimą, nuo prakaito sūrių lūpų bučinį. Buvo nuostabu jausti
tave savyje. Tapti viena esybe.

      Garsi aimana, išsiveržusi iš įkaitusių nuo gyvuliškos
aistros individų, ištirpo pūšų šlamesyje. Mūsų drėgni kūnai sutingo
palaimingoje ekstazėje. Laikas tarytum sustojo nebūtyje. Taip ir likau
lengvai išlinkusi ant tavo rankų, kol degantis bučinys manęs nepakvietė dar
vienam gamtos šokiui…



Rodyk draugams